Galvijininkystės skyriaus regiono vadovas Egidijus Stravinskas save pristato kaip tipišką lietuvį. Tiek gyvenime, tiek darbe jis stengiasi vadovautis auksine taisykle – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Dėl šios priežasties, Egidijus su šypsena sako, kad bendravime su savo klientais siekia ne „storos piniginės“, o „storų gyvulių“.
„Darbe man tenka dirbti tiek su pieno, tiek su mėsinių galvijų ūkiais. Su komanda teikiame konsultacijas, gaminame pašarus ir jų priedus, užsiimame koncentratų gamyba. Savo klientams sudėliojame šėrimo racioną pagal turimus stambiuosius pašarus, kuriuos užsiaugina ūkininkai. Siekiame, kad ūkininkas būtų laimingas ir gautų rezultatą, kuris jį tenkintų. Kiekvienas ūkis yra specifinis, todėl norėdami maksimaliai gerai atlikti savo darbą turime išanalizuoti daug skirtingų kintamųjų“, – savo darbą pristato pašnekovas.
Anot Egidijaus, Lietuvoje galvijų genetika yra pakankamai panaši, tačiau skiriasi stambieji pašarai, kuriais ūkininkai šeria savo gyvulius. Įtakos pašarams turi regionas, jo dirvožemis ir klimato sąlygos. Ruošdami koncentratus, „Kauno grūdų“ specialistai ruošia baltyminę, energetinę ir mineralinę dalis, kad poveikis konkrečiam ūkiui būtų ekonomiškai optimaliausias. Svarbu yra už tinkamą kainą pasiekti geriausią išgaunamo pieno kiekį ir kokybę pieno ūkiuose bei priesvorius ir mėsos kokybę mėsiniuose ūkiuose.
Visą dieną spoksoti į ekraną negalėtų
„Prieš septynerius metus baigęs žemės ūkio technologijų ir jų vadybos bakalaurą atėjau dirbti į „Kauno grūdus“, tačiau karjerą šioje įmonėje pradėjau Higienos skyriuje. Po metų darbo sužinojau, kad yra ieškomi vadybininkai galvijininkystės komandoje. Kadangi domėjausi šia sritimi, iš karto užsikabinau už šios galimybės ir perėjau į savo dabartinį skyrių“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.
Kaip pats sako, nors darbo sritis ir buvo kita, perėjimas įvyko sklandžiai ir be didelių sunkumų. Egidijus lengvos adaptacijos laurus priskiria gerai sustyguotai vidinei kultūrai. Anot jo, naujų darbuotojų priėmimo, pristatymo ir nukreipimo į darbus sistema veikia puikiai ir padeda tiek naujiems darbuotojams, tiek perbėgėliams kaip jis. Apsipratęs su nauja darbo vieta pašnekovas sugebėjo kartu įgyti ir magistro laipsnį.
„Labai džiaugiuosi savo sprendimu. Man reikia bendravimo, tikrai negalėčiau visą dieną tiesiog spoksoti į ekraną, o dabartinis mano darbas būtent ir yra grįstas komunikacija. Man yra džiugu kartu su klientais spręsti jų problemas, matyti, kaip bendromis jėgomis mes pasiekiame apčiuopiamų rezultatų. Aš į klientą nežiūriu kaip į pinigų maišą, noriu padėti pasiekti rezultatą, kurio jis siekia. Nesinori būti konsultantu, kuris klientui bando parduoti viską, ką gali ir siekia vien tik savo storos piniginės. Man patinka siekti storų gyvulių“, – juokiasi pašnekovas.
Lietuvos žemės ūkis eina teisingu keliu
„Dažnas žmogus nežino, kaip vartojamas maistas pakliūna ant stalo. Atvirai pasakius, didžioji dauguma žmonių, kurie nedirba agrosektoriuje, nežino beveik nieko. Gali atrodyti, kad mėsiniam gyvūnui reikia tik grūdo, tačiau šiais laikais į jų šėrimą įeina tiek daug priedų, mineralų ir vitaminų. Tiesiog grūdų nebeužtenka, nes anksčiau žmonės daugiausia augindavo savoms reikmėms, dabar jau augina parduoti, todėl keliami visiškai kiti reikalavimai.
Bendrą situaciją Lietuvos agrosektoriuje ekspertas piešia šviesiomis spalvomis. Pašnekovas pasakoja neseniai buvęs Vokietijoje, kur turėjo progą aplankyti labai stiprius vietinius ūkius. Anot Egidijaus, kelionės metu jis nepamatė nieko, ko Lietuvoje jau netaikytų vietiniai ūkininkai ir net išdavė paslaptį, kad tam tikrose srityse lietuviai lenkia vokiečius. Žvelgdamas į ateities perspektyvas, ekspertas pamini selekcininkus, kurie turėtų išlyginti gyvulių genetiką ūkiuose. Šiuose procesuose Egidijus mato ir daug darbo sau ir savo skyriui, nes genetika ir mityba žengia ir žengs koja kojon.
Aistra slidinėti
Egidijus prisipažįsta, kad jam didžiausia sielos atgaiva yra pasiekiama gamtoje. Buvimas gryname ore ir kelionės jam niekada nepabosta, tačiau didžiausia jo gyvenimo silpnybė yra slidinėjimas. Akyse išvydus kalnus visi susikaupę rūpesčiai ir stresas per akimirką išgaruoja.
„Prisimenu, kad pirmasis rimtesnis susidūrimas su slidėmis įvyko Marijampolės apskrityje. Nors ten esanti trasa yra pakankamai primityvoka, tačiau gera, patogumui yra trosai. Atsimenu, kad su draugais daug laiko praleisdavome ten slidinėdami, kol užsinorėjome kažko daugiau. Kitas žingsnis buvo Birštonas, o kai ir to nebepakako, sekė Lenkija, o jau vėliau prasidėjo didieji slidinėjimo taškai: Prancūzija, Slovakija, Italija, Austrija“, – su užsidegimu vardijo pašnekovas
„Galiu pasakyti taip: esu tipinis lietuvis. Su visais stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi, kiekvieną dieną bandau sutikti su šypsena“, – pokalbį užbaigė iš Lietuvos lygumų kilęs slidinėjimo entuziastas.